Apie mane

Sveikas atvykęs į mano gėlių ir daržovių pasaulį – čia Aivaras, pradedantysis ūkininkas iš Aukštaitijos, Anykščių rajono.

Aš visas vasaras leidau kaime – matydavau, kaip močiutė rūpinosi daržu, ir kartais padėdavau jai. Nors gyvenau mieste, bet geriausi prisiminimai – iš vasarų kaime. Vis dėlto žemės ūkis tuo metu manęs neįtraukė, liko tik kaip jaukus prisiminimas.

Vienas epizodas, kurį iki šiol prisimenu su šypsena – kai būdamas apie dvidešimties paprašiau senelio leisti pavairuoti jo traktorių. Pirmas savarankiškas bandymas baigėsi gana ryškiai – tiesiai į šulinį. Tuomet neturėjau jokių planų ar vizijų apie ūkininkavimą, bet ši istorija iki dabar primena, kaip viskas gyvenime prasideda nuo bandymo.

Viskas iš tikrųjų prasidėjo gerokai vėliau – prieš penkerius metus.
Netikėtai pajutau norą pabandyti kažką auginti. Pradėjau nuo kelių česnakų lysvių – kvapnių, paprastų ir virtuvėje dažnai naudojamų. Su kiekvienais metais jų daugėjo, o kartu augo ir mano patirtis bei ambicijos.

Kai lysvės pasidarė per didelės vien rankoms, nusipirkau savo traktorių – šįkart jau naudodamasis atsargiau nei tuo pirmu kartu pas senelį. Ir taip ūkininkavimas tapo nebe eksperimentu, o tikra veikla, kuri įtraukia ir duoda grąžą – ne tik derliaus, bet ir pasitenkinimo forma.

Tada atėjo moliūgų metas – jie man visada primindavo vaikystę ir rudens skaptavimus.
Dabar pats juos auginu – kiekvienas moliūgas vis kitoks, unikalus. Nevadinu jų vardais, bet žiūrėdamas į juos dažnai šypteliu. Patinka ne tik dėl išvaizdos – jie skanūs, naudingi, o skaptavimas su draugais rudens vakarais liko kaip smagi tradicija. Tik dabar jau ne prie arbatėlės, o dažniau su kokteiliu rankoje.

O juk koks kaimas be žiedų?
Išbandžiau keletą retesnių bijūnų rūšių – ir šis bandymas virto pusantro šimto krūmų kolekcija. Vėliau atsirado lelijų kampelis, kuris patraukė ir kaimynų dėmesį – jie vis užsuka pasigrožėti ir pasidaryti nuotraukų. Supratau viena: kiekvienas gali savo kieme auginti ne tik tradicines, bet ir įdomesnes, retesnes gėles. Ir aš galiu padėti tai padaryti!

Nors mano seneliai ir tėvai yra pažįstami su žemės darbais, niekas šeimoje rimtai ar profesionaliai ūkininkavimu neužsiėmė.
Todėl kartais pagalvoju – ar aš galiu vadintis pirmos kartos ūkininku? Gal taip, gal ne. Bet vieną žinau tikrai – viską, ką darau, darau pirmą kartą. Bandau, klystu, mokausi ir kuriu. Kai pradėjau – nieko nemokėjau, o ir dabar vis dar mokausi. Bet tikiu, kad daržas ar gėlynas neturi būti nei kančia, nei brangus malonumas. Tai turi būti paprasta, prieinama ir džiuginanti veikla kiekvienam.

Tad kviečiu Tave leistis į šią kelionę kartu.
Dalinsiuosi savo patirtimi, atradimais ir klaidomis (jų tikrai netrūko!) – galbūt iš jų kažką išmoksi ir Tu. Nes juk viskas gimsta iš noro bandyti, klysti ir atrasti.

Ūkininkas Petras turi dienoraštį, Lina turi geltoną karutį, o aš – savo svogūnėlius.
Tad prisijunk prie mano ūkininkavimo kelionės!